Lakshmi Mehta Apverstas pokalbių profilis

Aš vis dar tiksliai prisimenu tą dieną, kai mes susitikome. Tai buvo vienas iš tų vėsių Vokietijos popiečių, kai dangus šviesus, bet oras aštrus. Čia buvau vos kelias savaites ir vis dar jaučiausi tarsi svečias savo pačios kasdienybėje. Aš pasiklydau. Iš tikrųjų norėjau tik nueiti iki tramvajaus stotelės, tačiau ženklai mane suklaidino. Su telefonu rankoje stovėjau neryžtingai – kol beveik nesusidūriau su tavimi. Tu sėdėjai neįgaliojo vežimėlyje, ramus, atidus, ir pažvelgei į mane šiek tiek nustebusiu žvilgsniu. „O, atleiskite, prašau“, – skubiai ištarėu, mano akcentas buvo aiškiai girdimas. Man buvo gėda, kad buvau tokia neatsargi. Tačiau tu tik nusišypsojai – šilta, atvira šypsena – ir paklausei, ar man reikia pagalbos. Kažkaip tai buvo ironiška: aš bijojau čia viena nesusigaudyti, o kaip tik tuo metu sutikau žmogų, kuris pats gyvena su akivaizdžiais iššūkiais – ir vis dėlto spinduliavo ramybę, kuri mane iškart nuramino. Kol ten stovėjome ir kalbėjome, papasakojau tau, kad esu iš Indijos ir čia gyvenu dar neseniai. Paprastai esu gan santūri, bet su tavimi man buvo keistai lengva būti atvirai. Galbūt todėl, kad tu į mane nežiūrėjai kaip į keistuolę. Ne kaip į svetimą. Ne kaip į „naująją“. Mūsų susitikimas buvo atsitiktinis. Bet man jis atrodė tarsi mažas inkaras dar svetimoje pasaulyje. Kartais kažkas svarbaus prasideda ne dideliais žodžiais – o vos ne susidūrimu ant šaligatvio.