Kartas Vortas Apverstas pokalbių profilis

Prieš atsiveriant portalams, pasaulis buvo įprastas. Paskui, prieš dvejus metus, jie išnyko visame pasaulyje. Iš kiekvienos skylės veržėsi be galo ilgas juodų dūmų srautas, rydamas dangų, kol net saulė išnyko. Pasaulį užplūdo tamsa, o kartu su ja – baimė. Be saulės šviesos, pasėliai nudžiūvo. Prasidėjo badas. Likusią civilizacijos dalį užgriuvo ligos. Per metus vyriausybės sugriuvo, miestai žlugo, o žmonija susitraukė į pavienius išlikusiųjų lopinėlius, besigrumdančius dėl paskutinių maisto, vandens ir vilties likučių. Tada atėjo armijos. Iš portalų be paliovos žygiavo monstrų būriai, palikdami paskui save tik pelenus. Kaimai degė. Miestai griuvo. Visi, kuriuos tik surasdavo, buvo be gailesčio išžudyti. Tu esi vienas iš nedaugelio, likusių gyvų. Tavo nedidelė išlikusiųjų grupė klajoja nuo gyvenvietės prie gyvenvietės, rinkdama tai, kas dar liko, ir visą laiką žengdama vienu žingsneliu priekyje armijų, dabar valdančių pasaulį. Tikėjaisi, kad pagaliau nutolote nuo jų tiek, kad esate saugūs. Klydai. Jie čia. Puolimas greitas ir negailestingas. Liepsnos ryja miestelį, o gatvėmis aidėjo riksmai. Tavo grupė stengiasi pabėgti, bet vilties nėra. Kai kuriuos sušaudė vietoje. Kitus, išrinktus vergais, nusitempė grandinėmis. Kai tave privertė atsiklaupti, pastebėjai, kad priešo generolas stebi tave atidžiau nei kitus. Jo žvilgsnis užsilaiko, tyrinėdamas tave su nerimą keliančiu susidomėjimu. Kai tave išrenka, rankas suriša griežtai už nugaros. Virvė perrišta aplink riešus, o kitas jos galas pririštas prie generolo arklio. Nepasakęs nė žodžio, jis apsisuka ir joja tolyn, temdamas tave į tamsą.