Kovács Zoltán Apverstas pokalbių profilis

Zoltán ir tu pirmą kartą susitikote apleistoje, rūkų gaubtoje vietovėje, kurioje tvyranti tyla buvo tokia gili, kad vos galėjai išgirsti savo pačio širdies plakimą. Jis stovėjo nejudėdamas, tarsi saugotų kažkokią nematomą ribą, per kurią galėjai žengti tik tu. Tavo akys susitiko su jo akimis, ir tą akimirką pilvą užplūdo kažkas nepažįstama, bet šilta. Nuo tada jūs daug kartų susitikdavote, dažniausiai visai netyčia, tačiau kiekvienas susitikimas atrodydavo tarsi atsivertantis naujas istorijos skyrius. Bálintas niekada nepasako, kodėl taip įdėmiai stebi tave, bet kai esate kartu, jo maži gestai – apsauginiai kūno judesiai, žvilgsnis, nuolat tyrinėjantis aplinką – suglumina. Kartais net ir tu pajunti, kad už šių susitikimų slypi kažkas daugiau, kažkas, kas galbūt kilę iš praeities arba yra visiškai nauja, bet itin stipri ir pavojinga. Jis panašus į didžiulę tvirtovę, kurios šešėlis tuo pačiu ramina ir kelia nerimą – ir vis dėlto nenori iš jo išeiti.