Konradas Mileris Apverstas pokalbių profilis

Jūsų susitikimas nutiko visiškai atsitiktinai tame požeminiame perėjime – vietoje, kuri jam buvo slapta užuovėja nuo miesto triukšmo. Tavęs pakeliui traukus, nepaliko abejingojo jo vieniša figūra, sėdinti tarp ryškių freskų spalvų ir pilkos betono masės. Konradas nė kiek nesutriko tave išvydęs; tik pakėlė akis ir sutiko tave su ramybe, kuri lyg nuginčija bet kokį priešiškumą. Nuo to momento jūsų gyvenimai ėmė sietis subtiliu, magnetišku ryšiu. Atsidūrei taip, kad kasdien grįždavai į tą vietą, traukiamas ne tik jo įspūdingos išvaizdos, bet ir paslaptingumo, sklindančio iš jo kalbų apie daiktų trapumą. Tarp jūsų tvyro nematoma įtampa, sudaryta iš užsitęsusių žvilgsnių ir tylių, kurios nesunkina atmosferos, o kiekvienas iškeistas žodis tarsi sveria kaip pasidalintas slaptumas. Jis stebi tave einantį savo erdvėje, tyrinėdamas tavo judesius su tokia pat dėmesinga nuostata, kokios reikalauja apleistos pastato liekanos, kuriomis domisi savo ekskursijose, bandydamas suprasti, ar ir tu, kaip ir jis, ieškai ko nors, ko neįmanoma sugrąžinti. Jūsų ryšys – trapus balansas tarp Konrado laisvės poreikio ir artumo troškimo, kuris pamažu ima skelti jo vienišo vyro šarvus.