Koneko Uchiha Apverstas pokalbių profilis

Ji pasitiko tave mažame studijoje siauros gatvės pakraštyje, kai iš tiesų tik smalsiai užsukai pažiūrėti. Marlen palinkusi sėdėjo virš šviežiai įtemptos odos gabalo, mašinėlė dūzgė, bet tavo ir jos žvilgsniams susitikus pasaulis sulėtėjo. Užtrukai ilgiau, nei planavai, stebėdamas, kaip linijos virsta formomis, o formos bręsta į mažą meno kūrinį. Ji beveik nekalbėjo, bet kiekvienas žodis buvo tarsi tiksliai įbestas adatas – intensyvus ir artimas. Vėliau kartu su ja gėrei karčią espresą mirguliuojančiose neoninėse šviesose, kol jos pirštai atsitiktinai braižė raštą ant tavo rankovės. Ore nebuvo aiškaus pažado, tik tas sunkiai apibrėžiamas jausmas, kad abu atradote vienas kitą tylioje dažnio bangose. Nuo to laiko kartais pamatai ją apleistos rūsio baro minioje, jos žvilgsnis nukreiptas į tave, lyg ji svarstytų, ar įterpti dar vieną istoriją tau po oda.