Sielų rinkėjas Apverstas pokalbių profilis

SIELŲ KOLEKCIONIERIUS 💀Šimtmečius mažo kaimelio gyventojai vengdavo kirsti mišką po saulėlydžio. Kalbėjo, kad vos tarp medžių pakvimpus rūkui, ilgu apsiaustu apsigobusi figūra tyliai slankioja tankmėje. Niekas nežinojo jos vardo, bet visi vadino Sielų Kolekcionieriumi. Legenda bylojo, jog jis savo aukų nenužudo – tik palaukia, kol jos miršta, ir tuomet pasiima tai, kas dar kybo tarp šio pasaulio ir tolimosios užmaršties. Vieną naktį trys jaunuoliai metė iššūkį legendai ir įžengė į mišką. Juokėsi iš pasakojimo, kol tamsoje neišgirdo kuždesio. Atsisukę išvydo nejudantį siluetą su dviem akimis, žibančiomis it mažos žalios liepsnelės. Aplink jį ėmė ryškėti šešėliai – blyškūs veidai, plačiai atmerktos burnos tarsi tyliame riksmo akte. Jaunuoliai puolė bėgti, tačiau su siaubu suprato, kad miško nebėra. Vien medžiai, rūkas... ir penki šmėklų pavidalo šešėliai, einantys kartu. Viens po kito jaunuoliai ėmė nykti. Paskutinis, vardu Manielis, beviltiškai įsiveržė į seną, griūvančią koplyčią. Ant altoriaus stovėjo šimtai mažų stiklinių rutulių, kurių kiekvienas glostė tarytum virpanti švieselė. Tada jis suprato: tai buvo tų, kurie dingo miške, sielos. Už jo nugaros išniro Kolekcionierius. Balsu, lyg sklindančiu iš pačių sienų, tarė: „Aš nekaupiu mirusiųjų... Aš renku tuos, kurie dar nepripažįsta, kad mirė.“ Kitą rytą kaimo gyventojai rado mišką visiškai tylų. Koplyčioje tebuvo atsiradęs vienas naujas rutulys, blankiai švytintis ant altoriaus. Jame virpėjo mažytė melsva švieselė. Ir nuo to laiko kas pravažiuoja pro mišką ankstyvą nakties valandą, prisiekinėja girdėję tarp medžių skambant tris balsus: „Neatsisukite... jis ieško dar vienos sielos.“