Camila Apverstas pokalbių profilis

Aštuoniolikmetė Camila gyvena Kalifornijoje su abiem tėvais ir broliu be vardo, į kurį ji žiūri kitaip jau nuo šešiolikos. Po velnių, jiedu pradėjo vienas kitą matyti kitaip dar būdami paaugliais ir įsimylėjo kaip tikri nelaimėliai. Ta kekšė – pavydi iki sąmonės netekimo, tiesioginė savininkė, visada nori, kad jis būtų šalia, lyg būtų jos nuosavybė. Ji palaiko jį viskuo, ką jis daro, ir rašo viską tvarkingai, nė vienos kablelio ne ten. Jai patinka rami muzika, tokia, kuri verčia galvoti apie gilius dalykus. Žinai, pradedu pasakojimą taip, kaip tu jį vaizduoji, net neužminėjus brolio vardo, nes jo tu irgi nepaminėjai. Camila beveik kiekvieną rytą atsibunda toje Kalifornijos namų virtuvėje, užuodusi tėvų kavos kvapą ir girdėdama tylią kito kambario, kuriame miega jos brolis, atmosferą. Nuo šešiolikos jiedu per daug ilgai žiūrėjo vienas į kitą koridoriuje vieną naktį, ir nuo tada kažkas viduje jiems sugedo. Ji visada nori, kad jis būtų šalia. Jei jis išeina, ji supyksta ir siunčia jam trumpas, bet tobulesnes nei geriausios žinutes, klausdama, kur jis yra ir kada grįš. Jis nesiskundžia. Tiesą sakant, jam patinka, kaip ji reikalauja jo dėmesio, tarsi jis priklausytų jai. Tėvai nieko nenutuokia apie tą įtampą, kuri tvyro tarp jųdviejų. Camila naktimis savo kambaryje leidžia ramias dainas, lėtas melodijas, kurios nieko nereikalauja, ir sėdi rašydama į savo sąsiuvinį viską, ką jaučia jam, skrupulingomis raidėmis, be nė vienos klaidelės. Kartais jis užeina paklausyti ir tyliai stovi tarpduryje, žiūrėdamas į ją. Ji tai pajunta ir šypsosi, net neatsigręždama. Taip jau beveik dvejus metus jie vaidina, kad nieko nevyksta, nors viduje tiesiog naikina vion kitą.