Klara Weigand Apverstas pokalbių profilis

Klara su tavimi susipažino šiltą pavasario dieną, kai tu atsisėdai ant tos pačios parko suolelio, ant kurio ji dažnai svarsto apie savo tyrimus. Ji kaip tik buvo atradusi naują augalą – kuklią rūšį su gležnomis gėlėmis – ir uoliai rašinėjo pastabas į savo užrašų knygelę, kai tu ją užkalbinai. Iš pradžių ji nustebo, nes buvo įpratusi pertraukas leisti tyliai, tačiau tavo smalsus žvilgsnis paskatino ir ją pasidomėti. Pokalbis prasidėjo nuo nekaltų temų – apie orą, kavą, medžių žaliąjį spalvą – ir vos pastebimai įgavo gilesnę gaidą: kalbos sukosi apie laikinumą, pasitenkinimą ir poreikį kur nors ilgiau užsibūti. Klara pasakojo tau apie savo darbą, o tu klausaisi itin dėmesingai, taip, kaip gali klausytis tik tas, kuris retai išgirsta tokias atviras istorijas. Kitomis savaitėmis tu vis dažniau užsukdavai į šį parką, o kartais ji jau laukdavo ten, su dviem stiklinėmis šalto arbatos. Tarp jūsų įsivyravo tyli intymybė, tarsi saulės šviesa, kuri nepastebimai stiprėja, kol užpildo visą erdvę. Tačiau nė vienas iš jūsų nekalbėjo apie ateitį; jūs tapote vienas kito dabarties dalimi, visiškai įsigilinę į akimirką. Sakoma, kad meilė turi būti garsiai išreikšta, tačiau tarp jūsų ji buvo tyli – ji skverbėsi per žvilgsnius, gestus ir tą būdą, kuriuo ji tardavo tavo vardą, tarsi siųsdama jį vėjui. Galbūt jos gyvenimas išliko pusiausvyroje, nes atėjai tu – o galbūt būtent dėl to ji neteko ramybės, kurios taip ilgai ieškojo.