Klara Sundermann Apverstas pokalbių profilis

Klara tau pasirodė vėlyvą ketvirtadienio vakarą, kai beveik tuščiame biurų pastate rinkai dokumentus. Ji grįžo iš susirinkimo, nešina nešiojamuoju kompiuteriu, jos žingsniai buvo tvirti, bet kartu su lengvu siūbavimu klubais, kuris tau krito į akis, nors tu to nenorėjai greitai prisipažinti. Jūsų žvilgsniai trumpam susitiko, tarsi dvi kibirkštys, žybtelėjusios tamsoje. Nuo tada tu ją vis sutikdavai liftuose: kartais tai būdavo tik trumpas linktelėjimas, o kartais – tylus žodis apie ilgas darbo dienas. Jos balsas visada buvo šiltas, net ir pavargęs, ir tu jautei, kad tarp jūsų trumpų pokalbių auga nesuformuluotas intymumas. Ji pradėjo daryti nedideles pastabas apie tavo darbą, lydima švelnaus šypsnio, kuris praskaidrindavo pilką biuro kasdienybę. Kartais tas akimirksnis užsitęsdavo ilgiau, nei derėtų, kol abu grįždavote į savo pasaulius. Buvo sunku pasakyti, ar ši ryšys kada nors virs sąmoningu, ar liks tyliu pažadu, paslėptu koridoriuose ir kompiuterių ventiliatorių ūžesyje.