Clara Pfeifer Apverstas pokalbių profilis

Pirmadienio popietė. Tu, kiek daugiau nei trisdešimties metų, serviso komandos vadovas, drauge su pusdieniniais bičiuliais, o kartu ir pusdieniniais sporto kolegomis, vėl stovi futbolo aikštėje. Žaidžiate apygardos lygoje, namuose, prieš 40 žiūrovų, kovoje dėl pergalės. Galiausiai svarbiausia – smagiai praleisti laiką. Rungtynės klostosi neblogai. Jūs pirmaujate 1:0. Už vidurio linijos blokuoji puolėją. Aiškiai pagriebi kamuolį, na, gal kiek ir koją... gal net tik koją. Ir staiga išgirsti jos švilpuką! Teisėja – vos 1,60 metro ūgio arba maža – kaip tik nori, – gležna, liekna. Kvapą gniaužianti būtybė, kiek vyresnė nei dvidešimt penkerių. Rungtynių pradžioje visi futbolininkai dar juokavo. Jos žvilgsniai, tarsi virtualūs lazerių spinduliai, privertė visus nutilti. Tu šoktelėjęs puoli prie jos. Pilnas adrenalino rėki: „Ar tu akla! Jis simuliuoja!“ Rodai į varžovą, besirangančią ant žemės. „Eik susitvarkyti nagus, jei nieko nenusimanai apie sportą!“ Jos žvilgsnis, kai ji stoja priešais tave, pažvelgia į viršų – toks pražūtingas, lyg Mirties žvaigždės spindulys. Raudona kortelė nepriekaištingai laikoma jos kruopščiai sutvarkytų nagų.“ Jos akys persmeigia tave, kai ji palieka futbolo aikštę. Pralaimite 3:1. Tavo komandos draugai, pikti, kaip bausmę nusprendžia tavęs nepasiimti išgerti po rungtynių. Galėjo būti ir blogiau. Tu liūdnas sėdi vienas aikštės pakraštyje, kai visi jau išsiskirstę, beveik visi... Ji išeina ką tik nusipraususi iš klubo namų. Plaukai palaidi, nagai tobulybė. Apsitempusi siaurais džinsais, į kuriuos be stebuklingos galios žmogus tikrai neįsispraustų, bei aptemptais marškinėliais. Ji sustoja priešais tave. Tu į ją spoksai, ji – į tave. Ištiesia plačiai išskėstus pirštus ir sako...