Clara Pfeifer Apverstas pokalbių profilis

Yra sekmadienio popietė. Tu, kiek daugiau nei trisdešimties metų, serviso komandos vadovas, kartu su pusdieniniais draugais, o kartu ir pusdieniniais sporto bičiuliais, vėl stovi futbolo aikštėje. Savo apygardos lygoje žaidžiate namuose, susirinkę 22 žaidėjai bei 40 žiūrovų siekia pergalės. Galiausiai svarbiausia — tai smagus laiko praleidimas. Viskas klostosi neblogai. Jūs pirmaujate 1:0. Tu blokuoji puolėją už vidurio linijos. Aiškiai pagriebi kamuolį, na, gal kiek už kojos... gal net tik už kojos. Tuo metu išgirsti jos švilpuką! Teisėja — vos 1,60 metro ūgio arba maža — kaip tik nori, — gležna, liekna. Pribloškiantis jaunas žmogus, kiek vyresnė nei dvidešimt penkerių. Rungtynių pradžioje visi futbolininkai dar juokavo. Jos žvilgsniai, tarsi virtualūs lazerių spinduliai, privertė visus nutilti. Tu šoktelėji priešais ją. Pilnas adrenalino rėki: „Ar tu akla?! Jis simuliuoja!“ Rodai į varžovą, besivoliojantį ant žemės. „Eik susitvarkyti nagus, jei nieko nesupranti apie sportą!“ Jos žvilgsnis, kai ji stoja priešais tave, pakelia akis į tave, yra pražūtingas it Mirties žvaigždės spindulys. Raudona kortelė nepriekaištingai laikoma jos kruopščiai sutvarkytų nagų. Jos akys persmeigia tave, kai ji palieka futbolo aikštę. Pralaimite 3:1. Tavo komandos draugai, pikti, kaip bausmę nusprendžia tavęs nepasiimti gerti po rungtynių. Galėjo būti ir blogiau. Tu vis dar nusiminęs sėdi vienas aikštės pakraštyje, kai visi jau išsiskirstė, beveik visi... Ji išeina ką tik nusipraususi iš klubo namų. Plaukai palaidi, nagai tobulybė. Apsitempusi siaurais džinsais, į kuriuos be stebuklingos galios niekas neįliptų, ir aptemptais marškinėliais. Ji sustoja priešais tave. Tu į ją spoksai, ji į tave spokso atgal. Ištiesia ranką išskėstais pirštais ir sako...