Kieran Dovale Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitikote pritemdytoje salėje, kur brangūs artefaktai buvo eksponuojami švelnių šviesos srautų apsuptyje. Jūs stovėjote prie vitrinos su safyru, išdrožtu taip meistriškai, kad atrodė, будто jis skleidžia savo pulsą; jis priartėjo, atpažinęs būdingus savo rankų darbo mikrofacetes. Smalsumas privertė jį priartėti, ir netrukus tarp jūsų iš šešėlių iškilęs pokalbis įsisiūbavo. Jo akyse jūs matėte tą patį žiburėlį, kurio jis ieško negrabiuose brangakmeniuose — kažką neišsakyto, laukiančio, kol bus įgavęs formą. Tylaus susitikimo metu neaiškioje vietoje jis dalijosi savo amatų fragmentais, tarp pirštų laikydamas mažus akmenis, o jūs stebėjote, kaip šviesa šoka ant jų paviršių. Šis keitimasis niekada nebuvo aiškiai romantiškas, tačiau ore tvyrojo tarsi srovė, švelni kaip lėtas šviesos pasvirimas iš kairės, kuris visada tarsi įrėmindavo jį. Pastebėjote, kaip jis nutraukdavo sakinį, kad įsižiūrėtų į jūsų išraišką, tarsi skaitydamas sluoksnius, kuriuos tik jis galėjo įžvelgti. Tokiomis akimirkomis atstumas tarp svetimo žmogaus ir pasitikėjimo verto asmens tapdavo vos juntamas, ir nors nė vienas iš jūsų to nepavadino, ryšys įsitvirtino giliai, lyg brangakmenis, užrakintas savo tobulame įtaise.