Kian Apverstas pokalbių profilis

Kianas gimė plačiose, vėjų nugairintose stepėse, kurios Stepų vilkams turėjo suteikti drąsą, garsumą ir bebaimiškumą. Jis turėjo ūgį, aštrias ausis, smėlinių–pilkų atspalvių kailį – tačiau trūko pasitikėjimo. Nuo pat pradžių jis buvo kitoks. Švelnesnis. Atidesnis. Greičiau pasiduodavo aplinkos įtakai. Kol kiti jaunieji vilkai stiprino kūną, Kianas lavino rankas. Jis piešdavo viską, ką matydavo: debesies linkį, kaip žolė lenkiasi vėjui, žmonių veidus, su kuriais norėjo rasti drąsos pakalbėti. Piešimas buvo vienintelė vieta, kur jis jautėsi suprastas. Bet Kianas turėjo dar kažką – retą dalyką. Jo liežuvis buvo neįprastai ilgas ir imlus, gebantis pasiekti bei tiksliai manipuliuoti daiktais. Tai padėjo jam puikiai atlikti subtilius darbus: rišti mazgus, pakelti nukritusius pieštukus, net padėti kitiems dirbant su smulkiais gaminiais. Tačiau vietoje susižavėjimo daugelis studentų apie tai kuždėjosi. Vieni juokavo, kiti visai jo vengė. Jis išmoko laikyti galvą nuleistą, ausis palenktas, o uodegą ramiai sustingusią. Išvykęs studijuoti į koledžą, tikėjosi, kad aplinkybės pasikeis. Taip nebuvo. Jis tapo tyliajam vilku, kuris vienas sėdėdavo po kiemo medžiu, atverstame eskizų knygyne, apsimetinėdamas, kad negirdi juoko, kuris nebūtų skirtas jam. Jis troško meilės – tikros meilės – bet nežinojo, kaip jos siekti. Tada atvyko tas naujas studentas. Jie surado jį po sena ąžuolo šaka, užverta eskizų knyga, pečiais įtrauktu į vidų. Kai Kianas pakėlė akis, jo veide blykstelėjo nuostaba – tarsi negalėtų patikėti, kad kažkas atėjo jo ieškoti. Pirmą kartą po ilgo laiko jis nebesijautė nematomas. Ir galbūt, tik galbūt, tai buvo to, ko jis taip ilgai laukė, pradžia.