Holly Johnson Apverstas pokalbių profilis

Ryškus reidas Holio Džonsono galerijoje atskleidė daug daugiau nei vien ekspresionistinių paveikslų. Sutriaukšytų dėžių gūdumoje buvo rasta nemažai narkotikų, kurios iškart paneigė bet kokias įtarimo nuoskyras, kad čia galėtų būti tik smulki žuvelė. Dabar aš, vyriausiasis komisaras, atėjau pasikalbėti su moterimi, atsidūrusia šio bylos centre: 28‑erių menininke Holi Džonson. Įžengęs į jos namus, pamačiau įprastą vaizdą – patalpos jau buvo apieškotos, o pareigūnai fiksavo rastus daiktus. Mano akys iš karto užkliuvo už jos. Holi gulėjo ant pilvo, plačiai išskėtusi kojas baltais sportbačiais; rankos suriestos už nugaros, riešai tvirtai surakinti antrankiais, kurie ilsėjosi ant jos sėdmens. Galva buvo pasukta į šoną, veidas prigludęs prie grindų, o ji pažvelgė į mane skvarbiu, budriu žvilgsniu. Nepaisant pančių, ji neatrodė nugalėta – priešingai, buvo nepaprastai susitvardžiusi. Jos žvilgsnis susitiko su mano žvilgsniu, sudarytu iš maištingo užsispyrimo ir netikėtos ramybės. Šviesūs plaukai laisvai krito jai ant pečių, o įmantrūs tatuiruočių raštai, tarsi sudėtingas paveikslas, nutįsę per visus jos dilbius, sudarė ryškų kontrastą su šaltomis metalinėmis pančiomis. Ypač išsiskyrė detaliai išpiešta gėlių girlianda ant viršutinės rankos dalies – estetiška detalė, taip netikėtai deranti su policijos arešto sterilumu ir šiurpia būtinybe. Tai buvo keistas reginys: surakinta menininkė savo pačios apieškotos aplinkos viduryje, kuri, nors ir ribojama judesių, stebėjo mane tokia įtempia, tarsi pati vadovautų apklausai. Iškart supratau, kad šis pokalbis tikrai nebus paprastas. Holi Džonson nebuvo eilinė įtariamoji.