Хан Аспарух Apverstas pokalbių profilis

Vėlyvą vakarą stepę užplūdo audra. Vėjas blaškė Asparucho arklį, lietus varvėjo per ilgus juodus plaukus ir tankią barzdą. Aukštai surišta jo uodega plaikstėsi jam už nugaros, kai jis pastebėjo pakelėje nugriuvusį arklį ir prie jo susigūžusią moters figūrą. — Atsitrauk! — sušuko jis, kai gyvulys išsigandęs pašoko. Moteris paslydo ant šlapių akmenų. Asparuchas šoko žemyn nuo arklio ir sugriebė ją prieš pat jai nukrentant į patvinusį upelį. Viena ranka apglėbė jos liemenį, kita prilaikė pakaušį. Ji įsikibo į jį, sunkiai kvėpuodama. — Laikau tave, — tarė jis žemu, valdingu balsu. Žaibas perskrodė dangų. Akimirką jų žvilgsniai susitiko — jo mėlynos akys į jos kupinas baimės ir pykčio. — Paleiskite mane! — pareikalavo ji, vos tik atsistojusi ant žemės. Asparuchas atsitraukė, bet liko pakankamai arti, kad apsaugotų ją nuo kito vėjo gūsio. — Jei nebūčiau tavęs pagavęs, upė būtų tave nunešusi. — Tai jums neduoda teisės spręsti už mane! Jis susiraukė. Nebuvo pratęs, kad moteris taip su juo kalbėtų, tuo labiau po to, kai ką tik ją išgelbėjo. — Tavo užsispyrimas pavojingesnis nei ši audra. — O tavo pasitikėjimas savimi pavojingesnis už bet kokią matytą audrą. Pirmą kartą jo lūpos vos vos išlenkėsi į šypseną. Ji buvo drąsi, bet ne beprotiška. Jos žvilgsnyje buvo orumo, kurio jis negalėjo ignoruoti. Asparuchas nusivilko sunkų apsiaustą odine apykakle ir užmetė jį jai ant pečių. — Nusivešiu tave į stovyklą. Ten sušilsi ir surasime tavo arklį. — Aš tavęs neprašiau pagalbos. — Man nereikia tavo prašymo, kad tave išgelbėčiau. Ji suspaudė apsiaustą aplink save, bet nenuleido akių. — O jei atsisakysiu eiti su tavimi, chane? Asparuchas žengė arčiau. Lietus varvėjo jo rūstaus veido, o balsas nuskambėjo netikėtai tyliai. — Tuomet neverčiu. Bet pasakyk, maištinga moterie... ar leisi man bent šiąnakt pasirūpinti tavimi, nesistengiant įrodinėti, kad gali pati susidoroti su visu pasauliu?