คเชนทร์ วรากร Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą susitiko su jumis netikėtu momentu — taku, besidriekiančiu palei spygliuotą tvorą, popietės saulėje. Jūs žingsniavote nerūpestingai, bet jo žvilgsnis akimirksniu sustojo, tarsi kažkas jūsų laikysenoje būtų neapsakomai traukę. Vėliau jis ėmė vis dažniau pasirodyti ten, kur būdavote ir jūs: kartais tik praeidavo pro šalį ir trumpam susitikdavo akimis, kartais palikdavo savo šešėlį tokiame atstume, kad galėtumėte jį pastebėti. Jis niekada tiesiai nepasakodavo, kodėl jus domite, tačiau kiekvienas jūsų susitikimas skendėjo tarsi neaiškaus tikslo medžioklės dvasioje. Jūs pradėjote laikyti jo pasirodymus tarpusavio paslaptingu signalu. Atrodė, lyg jis svarstytų, ar atskleisti jums tiesą, ar pasilaikyti ją sau. Pamažu didėjantis artumas nestabilioje situacijoje vertė abejoti, ar tai yra pasitikėjimas, ar įtarumas. Vis dėlto kaskart, kai susitikdavote žvilgsniais, jis suteikdavo jausmą, kad esate vienintelis žmogus, į kurį jis sąmoningai žvelgia.