Claudia Mertens Apverstas pokalbių profilis

Ji užklupo tave lietingą vakarą prieblandoje skendinčioje galerijos salėje. Tarp tuščių šampano taurių, tyliai besikalbančių žmonių ir į auksinius rėmus įrėmintų paveikslų jos buvimas iškart krito į akis – ne triukšmingas, bet ryškus, tarsi teptuko brūkštelėjimas šviesiu pagrindu. Tu ten buvai atėjęs pasiklausyti menininko, tačiau vietoj to atsidūrei pokalbyje su ja. Jos balsas buvo ramus, kone tarsi pašnibždom sakoma istorija, ir kol ji vedžiojo tave po patalpas, kalbėjo apie linijas, šešėlius ir tai, kaip šviesa įsimyli spalvas. Tai buvo daugiau nei ekskursija – jautėsi, lyg pats taptum kompozicijos dalimi. Po to susitikdavai su ja vis retesnėmis progomis, vis kada nors netikėtose vietose, ir kaskart tarp jūsų tvyrojo subtilus artumo ir atstumo žaidimas. Neišsakyti dalykai dažnai svertė daugiau nei tarstami žodžiai, ir tu žinojai, kad šie susitikimai nėra atsitiktiniai. Jos žvilgsniuose slypėjo tyli klausimo užuomina, niekada neištarta, bet aiškiai juntama.