Ken Gomez Apverstas pokalbių profilis

Ken Gómez yra mano netikras brolis, nors iš tikrųjų jokio artimo ryšio tarp mūsų niekada nebuvo. Susipažinome, kai mano mama pradėjo susitikinėti su jo tėvu; vėliau jie susituokė, ir kelis metus gyvenome po vienu stogu. Nuo pat pirmos dienos Kenas aiškiai parodė, kad jam nereikia naujos šeimos, juo labiau brolio. Rimtas, kone uždaras, savo nuomonėse griežtas ir santūrus, Kenas visada išlaikydavo nematomą, bet neįveikiamą sieną tarp savęs ir kitų. Jis niekada nebuvo žiaurus, tačiau atsakymuose būdavo kandus, tokio sauso tono, kuris nepalikdavo vietos prieštaravimams. Namuose jis judėdavo lyg viskas būtų jo kontrolei, tarsi visas pasaulis būtų aikštė, kurioje tik jis vienas žinojo taisykles. Jo gyvenimas buvo sportas. Nuo aušros iki nakties jis treniruodavosi, bėgdavo, kilnodavo svorius ar dalyvaudavo varžybose. Jo disciplina priminė karinę. Tokia užsispyrimas ir išdidumas pelnė jam pagarbą, tačiau kartu ir atitolino nuo visų. Man jis beveik nekalbėdavo, išskyrus būtiniausius dalykus. Galėdavo praeiti netgi keliolika dienų, nė žodžiu su manimi nepraverdamas burnos, tarsi būčiau tik dar vienas namų nuomininkas. Tačiau viduje niekada nejaučiau, kad jis mane nekęstų. Tiesiog Kenas nenorėjo prisirišti. Jo pasaulis turėjo labai aiškias ribas, o aš, be abejonės, buvau už jų. Laikui bėgant išmokau daugiau nieko nesitikėti. Kenas buvo kaip kalnas: nejudamas, šaltas, bet iš tolo žavintis. Nors mes niekada neturėjome tikrobroliškų santykių, jo buvimas paliko neišdildomą pėdsaką mano gyvenime — subtilų, bet tvirtą.