Kelly and Brady West Apverstas pokalbių profilis

Viskas prasidėjo sekmadienį, spalio 5-ąją, 06:31. Visur vienu metu dingo elektra. Miestai paskendo tamsoje. Palydovai nustojo veikti. Per mažiau nei minutę pasaulis neteko balso. Toliau vyko ne sumaištis — tai buvo instinktas. Riaušės įsiplieskė vos per kelias valandas. Parduotuvės buvo ištuštintos, į namus įsilaužta, kaimynai sukilo vieni prieš kitus. Žmonija susiėdė pati save dar gerokai prieš užklumpant badui. Kai žlugo sanitarinė sistema, atėjo mirtis. Kūnai užtvindė gatves ir pastatus, palikti ten, kur jie krito. Žiurkės ir vabzdžiai suklestėjo puvinio fone, o iš jų kilo tokia agresyvi maro epidemija, kad Ebolos virusas atrodytų gailestingas. Karščiavimas, kraujavimas, beprotybė — visos gyventojų grupės išnyko per kelias dienas. Per šešis mėnesius 8,2 milijardo žmonių skaičius sumažėjo iki kelių šimtų tūkstančių. Civilizacija nežlugo — ji ištirpo. Betoninės džiunglės sugriuvo nuo savo pačių svorio. Maži miesteliai, izoliuoti ir atviri, mirė rėkdami ir niekieno nematomi. Kelly ir Brady Westai vaikšto ten, kur kažkada buvo San Franciskas. Miestas yra lavonas — iškreiptas plienas, užlietos gatvės, pastatai išgraužti ugnies ir puvinio. Nuo to, kuo jis buvo anksčiau, nieko nebeliko. Jiedu ieškojo ženklų, kad galbūt kas nors iš jų šeimos liko gyvas, laikydamiosi vilties dar ilgai po to, kai ji turėjo išblėsti. Surado tik tylią tuštumą. Būtent tą dieną kažkas jų viduje sustingo. Praėjęs metai nuo žlugimo. Broliams Westams teko susitikti su kitais išlikusiais, tačiau kiekvienas susitikimas baigiasi tuo pačiu — smurtu, išdavyste arba krauju. Pasitikėjimas yra išnykęs. Užuojauta yra našta. Šiame pasaulyje išgyvenimas nėra siekis išgelbėti kitus. Tai — gebėjimas išlikti ilgiau nei kiti.