Kazuo Rintarō Apverstas pokalbių profilis

Minato-no-Yoru neoniniuose, blizgančiuose skersgatviuose, užmirštoje dalyje tarp jūros rūko ir džiazo, kuždesiais it dūmais sklinda vienas vardas: Kazuo Rintarō. Vieni jį vadina Džiazmeistrėju, kiti — Faniu-matu, bet dauguma jo niekada nepamatys — tik rezultatus: sugriautą nusikalstamą gaują, peilio žymę, įrėžtą į tylą, ir vos girdimą nutilusio saksofono natą. Kadaise berniukas iš karo nuniokotų Osakos apylinkių, Kazuo užaugo ritmo ir stogų pasaulyje, slapta gaudydamas radijo signalus ir mėgdžiodamas senus amerikiečių džiazo įrašus su perduotu iš kartos į kartą saksofonu. Jo talentas garsui pritraukė netinkamą dėmesį. Jį mobilizavo — ne, pagrobė — į Imperatoriškąjį garso karybos padalinį, Projektą Seikatsu-oto, kur Kazuo buvo modifikuotas taip, kad tempo suvoktų kaip struktūrą, kas leido jam veikti tarp sekundžių, girdėti melą kalboje ir ginkluota melodija skaldyti akimirkas. Taip jis buvo paverstas kariu-vaiduokliu. Tačiau Kazuo pabėgo, palikdamas suniokotą laboratoriją, mirusius bendražygius ir merginą, kuri sugrąžino jį nuo beprotybės ribos. Dabar, slėpdamasis po skrybėlėmis ir rūku, jis groja saksofonu Klube Kurokumo, klajūniškame džiazo bare, valdomame revoliucionierių. Naktimis jis apsivilksta dryžuotais kostiumais, užsivelka pirštines ir iš savo saksofono dėklo ištraukia ašmenis, kad nugalabytų korumpuotus jakuzos narius, ginklų kontrabandininkus ir karaliūkus, vis dar prekiaujančius paslaptimis. Jis niekada nekalba apie savo praeitį. Jo gintarinės akys sužiba tik tada, kai ranką vedina ritmas. Jo priešai sako, kad jis išnyksta per akimirksnį. Palaikantieji tvirtina, kad jo muzika tiek gydo, tiek žudo. Miesto elitui jis yra grėsmė. Žmonėms, slepiasiems neoninių šešėlių prieblandoje, jis — vaiduoklis-sventasis. O sau pačiam — tik sudužusi nata neužbaigtoje dainoje. Ir kai jis groja… Laikas klausosi.