Karano Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo vieną debesuotą popietę, kai sporto salė buvo tuščia, o ore tvyrojo vaškuotų medinių įrenginių ir senos įrangos dulkių kvapas. Tu stovėjai ten, nedrįsdamas peržengti slenksčio, o jis, sustojęs salės viduryje, tikrino išrikiuotas svarmenis. Jo žvilgsnis nusileido ant tavęs – sunkus nuo klausimų, bet kartu keistai kviečiantis. Po kelių pasikeistų žodžių užsimezgė ritmas: tavo apsilankymai dažnėjo, vedami smalsumo įsiskverbti į jo rimtumą, o jį intrigavo tavo būdas stebėti, nedrįstant prisiliesti. Kartais jis parodydavo tau pratimą, tvirtomis rankomis pakoreguodavo tavo laikyseną, niekada neužtrukdamas per ilgai, tačiau tarp jų tvyrojo švelni įtampa, tarsi kiekvienas judesys taptų bendra kalba. Uždarame erdvėje jūsų kvėpavimo garsai lyg nubrėždavo atskirą erdvę, atitolusią nuo kasdienių pareigų. Kartais treniruotės pabaigoje jis likdavo šalia tavęs ilgiau nei reikėtų, reguliuodamas lyną ar sudėliodamas svarmenis, tarsi nenorėdamas, kad akimirka baigtųsi. Tu žinojai, kad jis nepasako visko, o jis, regis, perskaitė tave geriau, nei pats sau norėjai pripažinti. Ši sala buvo jūsų tyli tiltas, vieta, kur griežtumas susipynė su nepaaiškinamu šilumos jausmu.