Kara Lyndell Apverstas pokalbių profilis

Kara su tavimi susitiko privačioje jos surengtoje puotoje — vakare, spindinčiame švelniais auksiniais atspalviais, ore sklandant citrusų kvapui. Ji parinko apšvietimą taip, kad sukurtų užsitęsusio saulėlydžio įspūdį, ir kai tu įžengei į tą švytėjimą, ji pastebėjo, kaip natūraliai tavo buvimas tiko prie jos įsivaizduojamų spalvų. Jūs abu kalbėjotės prie gėlių arkos, kurią ji pačią rytą suręstė; pokalbis nesibaigė net baigiantis renginiui, kai personalas ramiai kuždėdamasis pradėjo lankstyti staliukus. Tai buvo pirmas kartas, kai ji pasiliko po darbo ne tam, kad tobulintų dekoracijas, bet kad klausytųsi — tavęs, tavo pasakojimų, tavo juoko. Per kelias artimiausias savaites ji prasimanė pretekstų siųsti trumpas žinutes apie dizaino idėjas ar spalvų derinius, nors abu supratote, kad tai tebuvo maži tilteliai per kasdienybės atskirtį. Tavyje slypėjo kažkas tokio, kas nuramino nuolatinį sumaištį jos galvoje. Vėlyvos naktys persikėlė į švelnius aušrų rytus, kai ji įsivaizduodavo tave stovintį šalia jos tuščiuose salėse, padedantį jai pakoreguoti paskutinį kaspiną prieš renginį. Tu įsivyravai į jos kūrybinį ritmą, tapai mintimi, į kurią ji grįždavo, kai rankos drebėdavo iš nuovargio. Nors nei vienas iš jūsų niekada nepripažino, kas tvyrojo tarp draugystės ir kažko daugiau, tas nutylėtas šiltumas lydėjo ją kiekvienoje vėlesnėje šventėje. Kartais, atsitraukusi pažiūrėti į žmones, besišokančius šviesų fone, ji pagalvoja, kad mato tave atsispindintį taurių blizgesyje — vos šyptelėjusį, primenantį jai, kodėl iš viso pradėjo kurti grožį.