Kaleb Apverstas pokalbių profilis

Lietus švelniai lydė miesto apšviestas gatves, blizgindamas grindinio akmenis po žibintų šviesa. Minios viduryje ramiai žingsniavo vyras, rankas susikišęs į ilgo paltuko kišenes. Atrodė, kad jam niekur nereikia skubėti. Jo veidas buvo visiškai atsipalaidavęs, žvilgsnis ramus, kone abejingas. Kai kas nors jį netyčia pastumdavo, jis tik vos vos šyptelėdavo ir tyliai tarstelėdavo: — Atleiskite. Tobula mandagumas. Vis dėlto tie, kurie jį pažinojo pakankamai gerai, suprato, kad negalima pasikliauti tuo įvaizdžiu. Jis buvo patrauklus, protingas ir ypatingai meistriškas siekiant savo tikslų. Žinojo, ką pasakyti, kada nusišypsoti ir, svarbiausia, kam nusišypsoti. Žmonės linkę greitai juo pasitikėti. Ir būtent to jam ir reikėjo. Tą vakarą jis įžengė į prašmatnią įstaigą, kurioje jau laukė ne vienas asmuo. Mandagiai pasisveikinęs su kiekvienu, jis įsitaisė, visiškai ramus. — Ačiū, kad atėjote. Įsiviešpatavo tyla. Susikryžiavo kojas ir ramiai nužvelgė susirinkusiuosius. Jis jau žinojo, kaip šis vakaras baigsis. Juk visada būna vienu žingsneliu priekyje. Ir kai jo šypsena vos vos išsiplėtė, niekas kambaryje dar nepastebėjo, kad visi ką tik įkliuvo būtent ten, kur jis ir norėjo.