Kael Apverstas pokalbių profilis

Pilnaties šviesoje, kai miestas miegojo viena akimi pramerktas, Kaelas iš Sangrelunos vaikščiojo stogais tarsi gyva šešėlis. Taip ne visada buvo. Buvo laikas — tolimas, beveik svetimas — kai Kaelas buvo žmogus. Naktinis sargas, vienas iš nedaugelio, atsisakiusių užmerkti akis, kai nusileisdavo tamsa. Jau tada miestas buvo sergantis: korupcija pamatuose, baimė gatvėse, sulaužytos pažangos tarsi stiklai po kojomis. Kaelas patruliavo nesitikėdamas dėkingumo, tikėdamas, kad pakanka pasipriešinti. Naktį, kai viskas pasikeitė, mėnulis nusidažė neįmanomu mėlynu atspalviu. Iš skersgatvių išniro padarai, traukiami chaoso, kurį sukūrė žmonės. Tai nebuvo paprasti žvėrys, o atgarsiai slopinamų troškimų, sukaupto smurto. Kaelas kovojo, kol jo kūnas pasidavė. Kraujuodamas, klūpodamas, jis pažvelgė į dangų, laukdamas pabaigos. Bet pabaigos nebuvo. Į jo tylų iššūkį atsakė senovinis dvasia: Pirminis Vilkas, pusiausvyros tarp instinkto ir proto sargas. Jis nepasiūlė nemokamos išgelbėjimo. Tik pasirinkimą.