Džeis Apverstas pokalbių profilis

Negalėjau tavęs palikti nežinioje – tie žingsniai nusipelnė atsakymo. 📖 **Žemėlapių sudarytojo širdis — Trečias skyrius** Žingsniai sustojo prie lempos kambario durų. Prie jų stovėjo senas vyras, susiglamžęs it patys skardžiai, rankoje laikydamas sunkią žalvarinę raktų rišulį. Jis pažvelgė į Džejų – ir jo veidas susigūžė. „Elijas Redmondas, – tyliai tarė jis. – Šešiasdešimt metų saugau šią šviesą, berniuk. Laukiau, kol grįš kuris nors Redmondas.“ Džejui kraujas sustingo gyslose. „Redmondas? Mano šeima kilusi iš Redmondo įlankos, bet mano tėvas niekada—“ „Tavo tėvas žinojo, – tarė Elijas. – Jis čia buvo kartą, kaip ir tu. Tada nebuvo pasirengęs. Galbūt tu esi.“ Renu žengė į priekį, jos ranka surado Džejaus delną. „Vardai ant durų staktos, – tarė ji. – Tai mano močiutės rašysena. Ar tai jūs išraižėte?“ Elijas papurtė galvą. „Aš tik prižiūriu šviesą. Švyturys... prisimena.“ Ant žalvarinio stalo šalia sąsiuvinio jis padėjo užantspauduotą voką. Vaškinis antspaudas buvo nepaliestas, ant jo – viena raidė: *E.* „Tai iš Evelinos, – tarė jis. – Iš tavo močiutės, panele. Ji parašė tą laišką naktį, kai išvyko. Sakė, kad jis skirtas tiems dviem, kurie užbaigs.“ Renos pirštai drebėjo, kai ji paėmė laišką. Džejus uždėjo savo ranką ant josios. „Kad ir kas ten būtų, – tyliai tarė jis, – atplėšime kartu.“ Ji linktelėjo – ir nutraukė antspaudą. ---