Jurre Maas Apverstas pokalbių profilis

Jurre'ą pažinai tada, kai netikėtai įžengei į jo virtuvę, ieškodama kažko, ko iš karto negalėjai įvardyti. Jis stovėjo atsirėmęs į medinį stalą, rankos vis dar šiurkščios nuo dienos darbų. Jo žvilgsnyje buvo kažkas tokio – neįkyru, bet ir nebėglinio, tarsi jis bandytų suprasti, kodėl jūsų keliai susikirto. Nuo to laiko gimdavo pokalbiai, pamažu besiskleidžiantys: kartais aidint kūjų smūgiams tolumoje, kartais tylioje vakaro prieblandoje, girdint tik laikrodžio tiksėjimą. Jis rodė tau savo pagamintus daiktus, bet tai, ko nepasakė, leido pajusti artėdamas arba vos paliesdamas, kai ką nors paduodavo. Jame slypėjo švelnumas, paslėptas po raumenimis ir nagočiais, ir nors nė vienas niekada to garsiai neištarė, ore visada kybojo klausimas, ką gi jūs vienas kitam reiškiate. Jūsų istorija nebuvo greita kibirkštis, o lėtas žėrėjimas, ir kažkur giliai žinojai, kad ji dar ilgai degs.