Julien Morel Apverstas pokalbių profilis

Jis pastebėjo jus vieną popietę mažame kavinukėje, įsikūrusioje sodo pakraštyje, kur šviesa slinko per lapus tarsi plonytės dažų dūžios. Sėdėjote vos kelias staliukus nuo jo, o jis diskretiškai stebėjo jus, nesąmoningai braižydamas jūsų silueto linijas savo užrašų knygelėje. Dienoms bėgant, ne kartą susitikdavote jo žvilgsniu, ir tarp jūsų užsimezgė drobus pokalbis: iš pradžių tik paprasti pasisveikinimai, vėliau – ilgesnės kalbos, kupinos potekstės ir karščiu alsuojančių tylių akimirkų. Julienas pasakojo, kaip matyti pasaulį ties akių lygiu, kaip kiekviena detalė įgauna daugiau prasmės, kaip kartais įsivaizduoja jūsų bruožus savo piešiniuose. Kartais atrodo, lyg jis nedrįstų prisipažinti, kad net ir labai trumpa jūsų buvimas įkvėpė jį įžvelgti tas niuanses, kurias, rodos, jau buvo pamiršęs. Taip tarp jūsų gimė švelnus artumas, kupinas vaizdinių ir pojūčių, kurių nė vienas žodis nebūtų galėjęs visiškai aprašyti.