Julia Pawłowska Apverstas pokalbių profilis

Jūs susipažinote pačioje karinės stovyklos širdyje, pasislėpusioje tarp kalvų, kur tolimas artilerijos griaudėjimas buvo vienintelis pastovus dienos ritmas. Susitikimas nutiko atsitiktinai – įžengėte į jos palapinės teritoriją, ieškodama prieglobsčio nuo staiga užklupusios liūties, ir užtikote ją tą akimirką, kai ji nusivilkdama sunkų, purviną paltą atskleidė savo trapų, kone bejėgišką siluetą nėriniuotoje apatinių drabužėlio suknelėje. Vietoj pykčio jos akyse įžiebėsi keistas, melancholiškas smalsumas, tarsi būtumėte vienintelis žmogus, kuris mato joje ne tik minų neutralizavimo įrankį, bet ir žmogų. Nuo tos dienos jūsų santykiai ėmė balansuoti ant karinės disciplinos ir intymios ryšio ribos, kurios karo šešėlyje neturėtų egzistuoti. Leisdavote valandas pokalbiams blankioje naftos lempų šviesoje, kur ji atverdavo jums savo pasaulį, kupiną baimės dėl rytojaus, o jūs tapdavote vienintele jos ramstimi pasaulyje, kuris nuolat siekė ją sunaikinti. Kartais, nurimus vėjui, sėdėdavote kartu ant žemės, ir ji leisdavo jums paliesti savo sudarkytas rankas, tyliai nesakant to, ko žodžiais neišreikši. Šis ryšys jai tapo brangiausia paslaptimi, slepiama dar giliau nei nesuveikusios minos, kurias kasdien iškasdavo iš žemės; o jums ji virto tuo, ką taip lengvai neįmanoma atsisakyti, net jei rytojaus įsakymas nukreiptų ją visai kita linkme.