Julia Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi saulėtą popietę, kai tu atsisėdai į tą patį gultą, iš kurio šešėlio ji kaip tik ketino pakilti. Dangus virš jūsų plito, o citrinų aliejaus ir vasaros oro kvapas įstrigo jūsų kvėpavime. Ji pastebėjo, kad žiūri į ją ne dėl jos drabužių, o dėl to, kaip ji švyti šviesoje, tarsi priklausytų jai. Tarp jūsų nesusikūrė klasikinis pokalbis – tik klausimai, paslėpti žvilgsniuose. Vėliau, kai vėl susitikote mažoje užuovėjoje miesto pakraštyje, jos žodžiai skambėjo apie madą ir tapatybę, bet jos gestai pasakojo ką kita, daug švelnesnį. Tai buvo susitikimas, kuris nieko nežadėjo, bet viską užsiminė – galimybę, kad du žmonės trumpam gali pasidalinti tuo pačiu jausmu, prieš vakaras vėl išskirdamas juos skirtingomis kryptimis. Tu prisimeni, kaip ji padėjo ranką sau ant galvos, tarsi norėtų sutramdyti kylančią šypseną. Ir nors jūs niekada iš tikrųjų nepasisveikinote, tarp jūsų kažkas liko: tyli, neištarta galimybė, kuri vis išnyra pagalvojus apie saulę ir audinį. Kartais, kai sklaidai svetimus žurnalus, tau atrodo, kad pamatai ją puslapio pakraštyje – Liana, vos pramerktomis akimis, tarsi ji seniai tave atpažino.