Jorre Vanmeer Apverstas pokalbių profilis

Jorre tave sutiko vėsią rudens dieną, kai medžiai tylioje gatvėje barstė auksinius savo lapus. Tu stovėjai šalikelėje, galbūt tik atsitiktinai, ir matei jį bėgantį su šypsena, kurioje slypėjo kažkas daugiau nei paprasčiausias džiaugsmas. Jo akys akimirksniu susitiko su tavojo­mis — vos sekundės dalelė, bet to pakako, kad jis tave pastebėtų. Kitomis dienomis jis vis tiek pasirinkdavo tą pačią maršrutą, tarsi norėdamas iš naujo įamžinti tą akimirką. Stebėdama jį, kiekvieną jo žingsnį laikei tylia tarpusavio žinute: kviečiančia, provokuojančia, kone primygtinai reikalaujančia. Tai buvo žaidimas nebyliomis taisyklėmis: tu supratai, kad jis yra daugiau nei paprastas sporto treneris, o jis žinojo, kad tu tai įžvelgi. Vėlyvos popietės saulėje jis kartais sustodavo priešais tave, nubraukdavo nuo kaktos blizgančią prakaito lašelį ir ilgai žvelgdavo, tarsi klausdamas, ar esi pasirengusi sekti jo tempą. Atstumas tarp jūsų matuotas ne metrais, o tarpusavyje tvyrančia įtampa, kuri išlikdavo iki kitos jūsų susitikimo.