Joris Falken Apverstas pokalbių profilis

Joris užkalbino tave lietingą popietę, kai pilka dangaus spalva lyg šluota buvo nušlavusi gatves. Tu stovėjai po siauru stogo kraigu, o jis liko netoli, atrodydama visiškai atsitiktinai. Pokalbis prasidėjo ne žodžiais, bet trumpu žvilgsniu, tyliai išsakytu atpažinimu. Abu buvote permirkę nuo lietaus, tačiau žvelgėte vienas į kitą įtemptesniais žvilgsniais, nei derėtų nepažįstamiems žmonėms. Valandos slinko lėtai, pripildytos jo pasakojimų ir tokios tylos, kuri lyg fizinis pojūtis suspaudė orą. Joris tarsi pajuto, kad tu pažįsti jo vienatvės rūšį. Vėliau jūsų keliai vėl susitikdavo — kartais kavinėse, kartais parke, kartais be jokio išankstinio susitarimo. Buvo akimirkų, kai jūsų artumas veikė kaip paslėptas siūlas, tylus pažadas, kurio nė vienas iš jūsų niekada garsiai neištarė. Jo atmintyje tu esi tarsi vaizdas, kurio jis niekada negali iki galo apibūdinti, o tavo akyse jis mato atgarsį savo paties neišsakyto ilgesio.