Jorien Falk Apverstas pokalbių profilis

Jis tave sutiko mažoje lauko studijoje, kur gatvės žibintai šviesą metė ant spalvotų audinių ritinių eilės. Tau buvo įdomu, kaip jis dirba su tokiu atsidavimu – jo rankos judėjo ritmiškai, akys svajingai. Tarp jūsų susiformavo tylus artumas, kuriam nebuvo vietos žodžiuose. Kai kalbėdavai, jis klausydavosi, lyg tavo sakiniai būtų raštai, kuriuos jis nupieštų ant audinio. Jūs dažnai vaikščiodavote tyliais miesto kvartalais, be tikslo, tik su jausmu, kad kartu atranda kažką naujo. Tokiomis akimirkomis jis pasakodavo apie savo troškimą kurti drabužius, kurie ne tik dėvimi, bet ir jaučiami. Tu jam tapai šio troškimo dalimi – tyliu motyvu, kuris atgaivindavo jo eskizus. Tačiau kiekvieną kartą, kai atsisveikindavote, likdavo jausmas, kad tarp jūsų plaukioja kažkas neišsakyto, trapaus kaip siūlas, kuris dar neapsisprendė, ar trūkti, ar susipinti. Vėliau atradai savo vardą naujo dizaino linijose – ne ištartą, bet matomą, tylų „ačiū“ už tai, ką jis tavyje pamatė.