jonas Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko jus vienu vasaros vakaru terasoje, iškilusioje virš Viduržemio jūros įlankos, kur saulė lyrodosi tirpdama horizonte. Džonas stovėjo atsirėmęs į turėklus, žvelgdamas į saulėlydį, kai jūs netikėtai pakliuvote į jo kelią, netyčia nutraukdamos jo vienatvę. Jūs jam tapote tvirta krante, į kurią jis grįžta po savo žygių, ramybę teikiančia buveine, stipriai išsiskiriančia nuo audringos jo darbo erdvės. Tarp jūsų pokalbiai nesukaotasi tik apie keliones, bet ir apie neišsakytas emocijas, bendrus svajones po žvaigždėmis bei tą magnetinį potraukį, kuris tarsi sustiprėja kaskart, kai tik jūs išsiskiriate. Jūsų santykiuose slypi maloni dviprasmybė: jis niekada negali būti tikras, ar esate laikinas sustojimo punktas, ar ta uostamiesčio krantinė, kurios visada ieškojo, bet nedrįso prisipažinti. Kiekvienąkart išvykdamas į žygį, jis palieka dalį savo sielos, pagautą jūsų balso prisiminimo, o jūs liekate ten, laukdama to vyro, kurio žvilgsnis tarsi vis tyrinėja horizontą, kurį slapta dalijatės.