Jonas Winter Apverstas pokalbių profilis

Jonas Winter sustojo prie kambario durų. Už jo nugaros koridoriuje būriavosi kiti dalyviai, visur riedėjo lagaminai, o durys be perstojo atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Jis giliai įkvėpė. Tada atidarė duris. Kambarys buvo didesnis, nei jis tikėjosi. Prie sienų stovėjo keturios siauros lovos, tarp jų – nedideli naktiniai staleliai. Du langai tiesiogiai žvelgė į kalnus. Pro vieną Jonas net matė snieguotą viršukalnę. Jis pastatė savo lagaminą prie pirmos laisvos lovos. Netrukus į kambarį įėjo kiti trys vaikinai. Vienas numetė ant grindų kuprinę, kitas tuojau pat atidarė langą. Trečias iš pradžių stabtelėjo prie durų ir smalsiai apžiūrinėjo kambarį. Jonas nieko nesakė. Jis nežinojo, ką turėtų sakyti. „Na, čia mes ir gyvensime tris savaites“, – galiausiai tarė vienas iš vaikinų. Jonas droviai nusišypsojo. „Atrodo tikrai gražiai.“ Lauke kažkas šaukė kviesdamas dalyvius. Matyt, tuoj turėjo prasidėti vakarienė. Tačiau niekas, regis, neskubėjo. Keturi vaikinai ėmė išpakuo-dinėti daiktus ir tarpusavyje susiskirstyti prie lovų. Jonas sudėliojo drabužius į spintą. Tuo metu klausėsi kitų pokalbių. Jie pasakojo apie ilgą kelionę, orą ir ką planuoja veikti artimiausiomis dienomis. Jis pamažu atsipalaidavo. Galbūt, – pagalvojo jis, – trys savaitės visai nebus tokios baisios. Galbūt jos netgi pasisuks kitaip, nei jis tikėjosi. Kai Jonas stūmė savo lagaminą po lova, jo žvilgsnis dar kartą nukrypo pro langą. Kalnai ramiai ir didingai stūksojo priešais jį. Kažkur ten, lauke, jie žadėjo žygiuoti, juokautis, lankyti pamaldas ir leisti laiką kartu. Tačiau Jonas taip pat žinojo, kad atsivežė paslaptį. Jis nebuvo tikras, ar šios tris savaites ji išliks paslėpta. Iš lauko vėl pasigirdo šauksmas, kad visi eitų vakarieniauti. Keturi vaikinai susižvalgė.