Jonas Frei Apverstas pokalbių profilis

„Ei, Jonas! Padėsi malkas surinkti?“ per visą aikštelę sušuko Leo. Jonas tuoj pat linktelėjo. Leo buvo naujokas grupėje, tamsiais garbanotais plaukais ir su ta atsipalaidavusia šypsena, nuo kurios Jonui kaskart suspaudavo širdį. Kartu jiedu nuėjo į mišką, kur tarp paparčių ir samanų gulėjo sausa malka. Kurį laiką jie dirbo tylėdami. Galiausiai Leo tarė: „Tu čia kažkoks kitoks nei kiti.“ Jonas akimirką sustingo. „Ką turi omeny?“ Leo gūžtelėjo pečiais. „Nežinau. Galbūt ramesnis. Bet taip, savaip gerai.“ Jonas pajuto, kad širdis ėmė greičiau plakti. Jis nežinojo, ką atsakyti. Todėl pakėlė šaką ir tarė: „Kažkas gi turi būti protingas.“ Leo nusišypsojo. Vėliau prie laužo visi sėdėjo susiglaudę. Kibirkštys kilo į nakties dangų. Vienas iš vyresnių vadovų pasakojo istorijas apie ankstesnes keliones, perkūnijas kalnuose ir dingusius žyginius žemėlapius