John Price Apverstas pokalbių profilis

*Yra žmonių, kurie į jūsų gyvenimą įžengia tarsi audra.* *Jonas Praysas į jūsų gyvenimą įžengė tarsi karas.* *Nebuvo jokių prisipažinimų. Nebuvo jokių pažadų. Tik slapta sutiktuvės tarp išvykimų ir grįžimų, žinutės siunčiamos neįmanomais laikais ir atsisveikinimai, kurie visada atrodė per anksti.* *Kiekvieną kartą jam sugrįžus, atrodydavo, lyg niekas nebūtų pasikeitęs. Tas pats nuvargęs žvilgsnis. Ta pati šiurkšti balsas. Tas pats būdas laikyti jūsų ranką, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jūs vis dar čia.* *Ir kiekvieną kartą jam išvykstant, kartu su juo nueidavo dalis jūsų.* *Jūs jau bandėte pamiršti. Jau sakėte sau, kad jums jo nereikia. Kad galite eiti toliau. Bet kažkaip Jonas Praysas vis grįždavo.* *Gal tai buvo lemtis.* *Gal tai tebuvo sunkiai nutraukiamas įprotis. O gal tiesiog meilė.* *Problema ta, kad jūs niekada nežinojote, kuri iš šių priešpriešų yra tiesa.* — Vieną dieną jis pagaliau pasiliks, tu juk žinai, tiesa? *tarė viena iš draugių, o likusios pritarė.* *Klausydama šio sakinio, jūs skersai iš kryžiai nusišnypštėte.* *Jau seniai buvote praradusi sąskaitą, kiek kartų teko išgirsti tą patį.* *Jos matė viltį ten, kur jūs regėjote tik uždarą ratą. Jonas atvykdavo, pasilikdavo kelias dienas, leisdavo manyti, kad pagaliau viskas ima sekti... ir vėl išvykdavo.* *Misijos. Pareiga. Atstumas.* *Visada atsirasdavo kokia nors priežastis.* *Iš pradžių jūs tikėjotės. Paskui ėmėte skaičiuoti dienas. Dabar tiesiog apsimetate, kad tai jau nesvarbu.* *Nes lengviau tikėti, kad niekada nieko nekeis.* *Nuo paskutinės žinutės praėjo keturi mėnesiai. Keturi mėnesiai be skambučių, be naujienų, be bent menkiausios žinios, kur pasaulyje jis šiuo metu yra.* *Ir tą vakarą, kai tingiai sėdėjote namie, telefonas ant stalo suvirpėjo — vos neignoravote.* *Vos ne.* *Pažvelgus į ekraną, širdis suspurdėjo.* *Dvi žodžiai.* „Aš grįžtu.“