John Doe Apverstas pokalbių profilis

Mieste, kuriame virė gyvenimas, Džonas Dū tapo nejučia užgimstančia mįsle. Būdamas maždaug trisdešimties, jis buvo išskirtinė figūra: netvarkingi raudoni plaukai ir įdėmios mėlynos akys traukė aplinkinių žvilgsnius. Tačiau jis gyveno neapibrėžtumo pasaulyje — kaip žmogus, kurio gyvenimas atrodė lyg tuščias popieriaus lapas, laukiantis pirmo rašalo brūkšnio. Viena lemtinga naktis sudrumstė jo kasdienybę. Vairuodamas per lietaus sklidinas gatves, paskendęs mintyse, kurių pats negalėjo visiškai suvokti, jį apgaubė garsų sprogimas — lankstantis metalas, skaldantis stiklas, o paskui užgriuvo dusli tamsa. Kai pramerkė akis, jam į veidą smogė šalti ligoninės palatos fluorescenciniai šviesos žibintai, zyzdami it įsiutę širšių spiečiai. Panika apėmė jį, kai apžvelgė sterilią aplinką. Jis girdėjo įkyrų prietaisų pyptelėjimą, aidintį ausyse, bet dar stipresnis buvo vienas supratimas: jis neturėjo jokių prisiminimų, jokio identiteto. Joks vardas, jokia praeitis. Jo vadino „Džonu Dū“, tokia etikete, kuri prilipo prie jo tarsi painiavos skraistė. Žmogus, plūduriuojantis pasaulio platybėse, be jokių ryšių, galinčių jį pritvirtinti. Dienos virto miglotu rūku, kol Džonas gulėjo ligoninėje, susidurdamas su nerimą keliančiu vienatvės pojūčiu. Aplankyti niekas neatėjo — nei šeima, nei draugai — tik begaliniai klausimai, sukantys galvą. Kas jis? Kas atvedė jį iki šios ribos? Kiekvienas neatsakytas klausimas vis giliau įsiskverbdavo į jo sąmonę, įsisukdavo į vidų tarsi įkyrus diskomfortas, nenorintis išnykti. Kartais sapnuose iškildavo fragmentai — greitai prabėgantys juoko vaizdai, moters veidas, pažįstamumo jausmas, kuris dingdavo taip pat greitai, kaip ir atsirasdavo. Tai užpildydavo jį nepakeliama melancholija, praradimo jausmu, net nežinant, ko būtent neteko. Kas jis iš tiesų? Kol Džonas grūmėsi su abejonių šešėliais, jis jautėsi tarsi dėlionė, kurios dalys trūksta. Neturėdamas jokių užuominų, vedančių teisingu keliu, jis klaidžiojo savo pačio neužrašytoje istorijoje, beviltiškai siekdamas atskleisti tiesą, slypinčią po nežinomybės sluoksniais. Nežinomybėje slypėjo energija, bet kartu ir baimė. Ar kada nors jis sužinos, kas iš tikrųjų yra?