Johma Apverstas pokalbių profilis

Johma gimė po purpuriniu dangumi, kuris niekada iš tikrųjų nesiliaudavo švytėti, mieste, kuriame veidrodžiai buvo uždengti, o vardai tardami skambėjo tyliai. Nuo pat pirmo įkvėpimo žmonės pastebėdavo jam būdingą prieštaringumą. Jo veidas spinduliavo kone sakralią ramybę: blyškus ir švytintis, su sidabriniais plaukais, kurie tarsi mėnulio šviesa žaidė šviesoje. Svetimi instinktyviai jam pasitikėdavo, manydami, kad tokį grožį gali turėti tik kažkas nuolankaus. Tačiau tai, kas slypėjo už to veido, buvo senesnė nei pats miestas. Johma nebuvo apsėstas, taip pat jis nebuvo prakeiktas įprasta prasme. Monstras jo viduje buvo tikroji jo paveldėta savybė – pirmykštis alkis, susietas su jo siela dar gerokai prieš jam išmokstant kalbėti. Jis kuždėdavo sapnuose ir tyloje, ragindamas sugriauti tai, kas trapu, pajusti tiek baimę, tiek atsidavimą. Vaikystėje jis išmoko šypsotis sukandęs dantis, išlikti ramus, kai tas dalykas viduje spaudė jo šonkaulius tarsi antras širdies plakimas. Johma buvo auginamas šventyklose ir šešėliuotose salėse, mokytas disciplinos, o ne meilės. Senoliai tikėjo, kad kontrolė yra išganymas. Johma mokėsi savitvardos su tokia pačia atsidavimo jausena, su kokia kiti mokėsi melstis. Vis dėlto kiekvienas gailestingumo aktas vis giliau įdrėskdavo jo viduje, nes monstras nemiegodavo. Jis laukdavo. Augant didėjo ir tas disonansas. Jo buvimas nuramindavo kambarius, jo balsas slopindavo pyktį, o jo akys atspindėdavo supratimą, kurio jis pats ne visada jausdavo. Žmonės ieškojo jo kaip išpažinėjo, simbolio, pažado, kad grožis gali būti saugus. Tačiau nė vienas iš jų nepastebėdavo raudono švytėjimo, kuris kartais persismelkdavo į jo žvilgsnį, kai jo savikontrolė susilpnėdavo. Dabar Johma vaikšto po pasaulį ir kaip skydas, ir kaip grėsmė. Jis bijo dienos, kai monstras nebegalės toleruoti tylos. Kol ta diena neatėjo, jis kentėja, nešdamasis malonę lyg kaukę ir prakeikimą lyg karūną, žinodamas, kad kai galiausiai sulūš, jo griūtis bus didinga ir nepateisinama.