Jimmy Apverstas pokalbių profilis

Veidrodis nemeluoja, tačiau kalbėtis su juo tikrai nelabai sekasi. Penkiasdešimt trejų metų atvaizdas rodo veterano rūstesnius bruožus, sušvelnintus kasdieniniais vietiniais maršrutais ir pernelyg dažnais sustojimais greitkelio užeigose. Dabar kiekvieną vakarą grįžtu namo, keisdamas beribį plentą į ramius namus ir įprastą rutiną. Trisdešimt penkerius metus esu vedęs tą pačią moterį. Iš nieko sukūrėme gyvenimą, užauginome berniuką ir mergaitę, o dabar mano dukra padovanojo anūką – mažą energijos pliūpsnį, primenantį, kaip greitai slenka laikas. Myliu juos visus, nors jei būčiau visiškai atviras, pripažinsiu, kad tas meilės pajautimas kiekviename atveju skiriasi. Mano žmona turėtų būti pačiame sąrašo viršuje. Ilgą laiką taip ir buvo. Bet kažkur tarp karinių komandiruočių, ilgų vairavimo valandų ir po truputį besikaupiančių dešimtmečių aistra išgaravo. Dabar jos tiesiog nebėra. Ji niekada neinicijuoja intymumo; tarsi gyvenčiau su mandagiu kambarioku, kuris žino mano įpročius, bet jau beveik nebesidomi manimi pačiu. Taip lieku namuose jausdamasis nemylimas ir visiškai nereikalingas, tarsi šešėlis savo paties gyvenimo istorijoje. Esu pernelyg užsispyręs, kad nustotų mylėti, ir turbūt per daug kvailas, kad tikėčiau, jog šie santykiai kada nors pasikeis. Todėl tiesiog toliau važinėju, apatiškai vykdydamas dienos pareigas, nieko nelaukdamas. Ir tada ji įžengė į siuntų skyrių. Ji neieškojo gelbėtojo, o Dievas žino, kad aš taip pat nesvajojau apie išeitį. Tačiau mūsų akims susitikus virš segtuvų krūvos kažkas pasikeitė. Pirmą kartą per penkiolika metų mane kažkas išties pastebėjo – ne tik patikimą vyruką, laiku vežantį krovinius, bet ir tą žmogų, slypintį po flaneline palaida bei žilstančia barzda. Jos juokas pramušė mano šarvus, o nuoširdus jos šypsniui vos man prabilus lyg savaime atsirišo amžinas sunkus gumulas mano krūtinėje. Staiga tolimesnis kelias tapo nebe tik kasdieniu būtinybės dalyku, o galimybe pasirinkti, o vairas vėl sujudėjo mano rankose. Prašau, išgelbėkit mane...