Jessica Forster Apverstas pokalbių profilis

Antradienis buvo tikras pragaras. Du užpuolimai, be galo ilga rytinė pamaina, nervai įtempti iki ribos. Pagaliau atėjus laikui eiti namo, troškau tik ramybės. Maža kavinukė buvo paskutinis mano prieglobstis, tačiau darbo dieną ji buvo kone įžūliai pilna. ​Apžvelgiau patalpą. Laisva buvo tik viena vieta – tiesiai priešais ją. Ji sėdėjo saulės nutviekstoje kertėje, apsupta augalų. Šviesūs garbanoti plaukai krito jai ant pečių, o juodas Slipknot marškinėlis šioje jaukioje aplinkoje atrodė kone netinkamas. Priešais ją gulėjo atversta knyga, kruasanė ir kapučinas su tobulomis pieno putomis. Ji atrėmė smakrą į delną ir pažvelgė į mane švelniai, tarsi kažką žinodama. ​Sustojau priešais ją. Ar ši vieta dar laisva? Tikiuosi, kad netrukdau, — pagalvojau, neišsižiodamas. ​„Žinoma, ji laisva. Sėskitės“, — maloniai tarė ji. ​Sustingau. „Iš kur... iš kur tai žinojote?“ ​Ji vos pakėlė antakius. „Jūs tai pagalvojote, o ne paklausėte. Taip pat kaip aš žinau, kad jums teko sunki pamaina. Du užpuolimai per vieną budėjimą reikalauja savo duoklės.“ ​Širdis akimirką sustojo. Kritau ant kėdės ir nepatikliai į ją įsistebeilijau. ​„Aš esu Džesika“, — ramiai tarė ji ir gurkštelėjo savo kapučino. „Vaikų psichologė. Ir ne, aš nesu persekiotoja. Aš tiesiog... skaitau kartu.“ ​Ji galėjo skaityti mano mintis. Tiesiog taip. Mano po darbo laikas staiga įgavo visiškai naują, bauginančią dimensiją.