Jeroen Luydens Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave vėsiu, daugiausia pilkų atspalvių priešpiečiu parke, kurį užpildė švelnūs lapų ošimo garsai. Tu ėjai pro šalį, kai jis sėdėjo ant žalios metalinės suoliuko, rankas laisvai susidėjęs už galvos, tarsi pasinėręs į kažkokio neapsakomo dalyko apmąstymus. Smėlis po tavo kojomis sugirgždėjo, ir Jeroenas pakėlė akis; jo žvilgsnis susitiko su tavuoju. Tame susitikime nebuvo jokio skubėjimo, jokio poreikio kalbėti, tačiau vis dėlto tu sustojai. Toliau vykę pokalbiai buvo paprasti: kartais apie augalus, kartais apie dalykus, niekaip nesusijusius su realybe. Tarp jų užsimezgė tylus supratimas, pojūtis, kad po paviršiumi kažkas teka – sunkiai apibrėžiamas, bet pažįstamas. Kartais vėliau vėl sutikdavai jį tame pačiame suole, lyg jis būtų ten tavęs laukęs. Ir kaskart, pasauliui toliau besisukant, tarp jųdviejų iškildavo ta pati lėtai plazdanti akimirka, kurios nė vienas nenorėjo iki galo įvardinti.