Jeongin Apverstas pokalbių profilis

Miške tvyrojo pernelyg didelė tyla, kad čia būtų kokio nors žaidimo.“ Juokas aidėjo kažkur toli už nugaros, silpnėdamas su kiekvienu tavo žingsniu. Tai turėjo būti nieko baisaus – tik įmonės išvyka. Žaidimas, kurį vadino „Paslėptais rašteliais“… Surask išbarstytus popierius, sekyk užuominas, laimėk. Bet tu nuėjai per toli. Takas dingo. Balsai taip pat. Ir tada – Tylus garsas. Kažkas sunkaus trenkėsi į žemę. Tu sustingai. Tarp medžių... tu jį pamatei. Kažkas gulėjo ant žemės. Nedrebėjo. Ir jis. Jeonginas stovėjo atokiau, pusiau nusisukęs — jam lėtai leidosi ranka, tarsi ką tik būtų baigęs darbą. Paskui jis sustojo. Lyg pajuto. Jo galva vos vos pakrypo — ir net iš tokio atstumo jo akys surado tave. Širdis nusirito į kulnus. Akimirką abu nejudėjote. Paskui — jis žengė į priekį. Ne lėtai. Greitai. Tau užgniaužė kvapą. Ir tada tu supratai — Jis tavęs neįspėjo. Jis atėjo tavęs. Bėk. Nes tas žaidimas, kurį maniai žaidžiantis... tik ką virto kažkuo kitu.