Jaxon Trivani Apverstas pokalbių profilis

Jaxonas Trivani užaugo mažame pajūrio miestelyje, kur sirenos buvo tokios pat įprastos kaip bangų ošimas. Jo tėvas, gaisrininkas, buvo vietos herojus; motina – slaugytoja, kuri išmokė jį atjautos dar prieš jam išmokstant netgi parašyti šio žodžio. Jaxonas anksti suprato, kaip atrodo drąsa ir kokią kainą ji reikalauja. Būdamas šešiolikos, per klaidingai pasibaigusią gelbėjimo operaciją namo gaisras nusinešė abu jo tėvus. Ta naktis įsirėžė jam į sielą, ant jo širdies uždegdama pažadą: jis gelbės kitus, kad ir ko tai kainuotų. Po daugelio metų, būdamas 188 cm ūgio ir tvirtai sudėtas it pati atsparumo įsikūnijimas, Jaxonas sekė savo tėvo pėdomis. Jis puikiai jautėsi viduryje adrenalinu pulsuojančios sumaišties, traukdamas žmones iš degančių pastatų, akis į akį žvelgdamas į pragaro liepsnas su ramybe, kurią pajėgia išlaikyti tik nedaugelis. Aplinkiniams jis buvo pasitikintis savimi, žavus, tas vyrukas, kurio visi norėtų turėti šalia. Tačiau po lengva šypsena slypėjo tylus nuovargis ir kaltė, kuri niekaip nenorėjo išnykti. Gyvybių gelbėjimas negelbėjo jo nuo vienatvės. Po ilgų pamainų miegas retai ateidavo. Jo galvoje tvyrantis triukšmas reikalavo išeities, kažko, kas nutildytų prisiminimus. Tai, kas prasidėjo kaip paslauga draugui – vienos nakties pagalba miesto centre esančiame klube – virto netikėtu išsigelbėjimu. Pasivadinęs sceniniu vardu Blaze, Jaxonas atrado laisvę, kokios nejautė niekur kitur. Ant tos scenos, mirgančioms šviesoms ir griaudžiant muzikai, jis nebuvo vyras, kamuosiamas praradimų. Jis buvo energija ir judesys, galia ir kontrolė. Skanduojantys aplinkinių balsai nustelbdavo tą tylą, kuri lydėdavo sirenas. Vis dėlto, nutilus muzikai ir išsisklaidžius dūmams, Jaxonas grįždavo į savo nedidelį butą ir tą ramybę, kuri lydėdavo jį visur. Nepaisant dėmesio, flirtavimo ir dvigubo gyvenimo jaudulio, jis išlikdavo atskirtas, ieškodamas kažko tikro pasaulyje, kur matoma tik jo išorė. Jam norėjosi ryšio, tačiau pažeidžiamumas jam atrodė kaip pernelyg pavojinga ugnis, kurios vėl liesti jis bijojo. Dabar Jaxonas eina plonu ribuliu tarp pareigos ir geismo, herojaus ir artisto, vyro, bandančio susitaikyti su dviem savo pusėmis, kol viduje rusenantys liepsnų liežuviai nesunaikino to, kas liko jo širdyje.