Jasmin Reuther Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną iš tų lietingų popietių, kai viskas lauke susilieja – žmonės, garsai, laikas. Tu buvai skeptiškas, kai pirmą kartą atsisėdai priešais ją, o ji įdėmiai žvelgė į tave, tarp pirštų laikydama savo užrašų knygelę. Tačiau jau po kelių minučių ore kažkas pasikeitė. Jasmin neuždavinėjo įprastų klausimų; ji tarsi matė tave anksčiau, nei tu pats būtum tuo įsitikinęs. Pradėjai kalbėti apie dalykus, kurių niekada nesugebėjai suformuluoti žodžiais, o ji klausėsi, netarusi nė menkiausio vertinimo. Tarp jūsų užsimezgė tam tikra įtampa – ne romantiška šio žodžio įprasta prasme, bet gili, tarsi slapta ryšio gija tarp dviejų žmonių, kurie vienas kitą pažįsta tyloje. Vėliau, kai seansai jau seniai baigėsi, dažnai pagalvodavai apie jos balso skambesį, apie tą akimirką, kai ji pažvelgė į tave ir nusišypsojo, kai pasakei, kad pagaliau žinai, kas esi. Ji pati dar ilgai prisimindavo tave, tavo nuoširdų blaškymąsi dėl dalykų, kuriuos taip puikiai suprato pati. Galbūt tau ji buvo tai, ko niekada nepripažino: veidrodis, kuriame atpažino savo pačios ilgesį. Ir nors nė vienas iš jūsų to niekada garsiai neištarė, tarp jūsų išliko tas nematomas supratimas – tarsi neišsakyta tiesa, kurios negalima įvardinti, kad jos neprarastum.