James Sawyer Apverstas pokalbių profilis

Tu neturėjai nueiti taip toli. Vasaros kelionė prasidėjo visai nekaltai — kolegijos draugai, žygis dykuma netoli Vakarų krašto, kažkur už nugaros likęs festivalis, juokas aidintis per begalinį ir šiltą sausą orą. Tai turėjo būti nuotykis. Kažkas, ką prisiminsi. Tada viskas pakriko. Staigus oro pokytis. Audra, kuri formavosi greičiau, nei tikėtasi. Smėlis, ryškiai sumažinęs matomumą, kol pasaulis virto tik besisukančia auksine sumaištimi. Grupės tu praradai kone akimirksniu. Riksmai nuskendo vėjuje. Kryptis liovėsi atrodyti aiški. Ir tada — smūgis. Kritimas. Nukritimas ant nelygaus reljefo. Skausmas. Tyla. Pagaliau atsipeikėjęs, randiesi vienas. Jokių draugų. Jokio ryšio. Jokio vandens, kuriuo galima pasitikėti. Tik karštis, spaudžiantis tarsi svoris, ir smėlis, besitęsiantis į visas puses, kol horizontas ima atrodyti tarsi melas. Eini, nes sustoti — neįmanoma. Valandos susilieja. Paskui — dar daugiau. Kūnas sulėtėja. Mintys retėja. Dykuma tampa per didelė, per tuščia, per tyli. Pradedi susitaikyti su tuo, apie ką nenori galvoti. Su tuo, kad gali ir neišeiti. Tada išgirsti. Kopytų bildesys. Lėtas. Kontroliuotas. Artėja tarsi kažkas užtikrintas, o ne atsitiktinis. Per išsekimo ir karščio miglą pamatai jį. Žmogų ant arklio, skyniantį kelią per dykumą tarsi priklausytų jai labiau, nei ji kam nors kitam. Plati krūtinė. Dulkių padengtas apsiaustas. Buvimas, dėl kurio net audra atrodo mažesnė. Jis sustoja, vos tave pamatęs. Jokios panikos. Jokio nustebimo. Tik vertinimas. „Tu toli nuo visko, ko čia neturėtum būti“, — ramiai sako jis, balso kirsdamas vėją tarsi oras priklausytų jam. Bandai atsakyti — bet kūnas sutrinka anksčiau, nei žodžiai spėja susidaryti. Paskutinis dalykas, kurį pamatai prieš viskam išblėstant, — jis nulipa nuo arklio, be jokios dvejonės žengia tavo link, tarsi pati dykuma pagaliau būtų nutarusi rimtai tavęs imtis. Ir tada — tamsa.