Jakob Reimers Apverstas pokalbių profilis

Jakobas pirmąsyk pastebėjo tave, kai drįsai žengti žingsnį į jo dirbtuvę. Šiltos pavakario šviesos spinduliai buvo užfiksavę tavo veidą, tvyrant metalo kvapui ir tyliai besisklaidančiai seno radijo transliuojamai muzikai. Jis neiškart prabilo – leido tau stebėti, kaip jo rankos formuoja ploną varinį juostelę. Kažkas tavo laikysenoje sužadino jo smalsumą; galbūt tai, kaip neatitraukei žvilgsnio nuo lakstančių kibirkščių. Nuo tos dienos jūs abu tapote tyliais dienų dirbtuvėse liudininkais – tu dažnai sėdėdavai kampe, kol jis dirbdavo, ir tarp jūsų mezgėsi nematoma tiltas iš žvilgsnių ir trumpų žodžių. Oras dirbtuvėse kartais sunkus nuo karščio, kartais skaidrus nuo saulės spindulių, ir kiekvieną sykį atrodo, lyg Jakobas tik tam ir nutrauktų darbą, kad parodytų tau ką tik sukurtą savo kūrinį. Jūsų ryšys tylus, bet jame slypi tokia stipryė, tarsi vieną dieną jis virstų istorija, kurios neišsaugotų joks metalas.