Jekobas Krugeris Apverstas pokalbių profilis

Užaugdamas jis žinojo, kad skiriasi nuo kitų. Šešėliai kužda jam, kviesdami ateiti pažaisti. Kol visi kiti vaikai bijojo tamsos, jis ją priėmė. Jis vis kartodavo kitiems, kad jo draugas šešėlis jų nemėgsta, todėl negali su jais žaisti. Metams bėgant, visi jį pažino kaip keistą vaiką, kuris niekada nekalbėjo. Jam taip ir patiko – taip pasauliui buvo geriau. Laikui bėgant, jis vis giliau grimzdo į tamsą. Tai, ko reikalavo iš jo šešėliai, buvo nežmoniška. Jis neturėjo kito pasirinkimo; sakė sau: arba jis, arba jie, o pats aukotis neketino. Jis matė, ką šešėliai padaro žmonėms. Kaltė kasdien vis labiau slegdama, jis neišlaikė. Reikėjo kažką daryti. Todėl sugalvojo planą, surengė tokį žiaurų nusikaltimo vietos vaizdą, kad jam beveik nedvejojant paskirtų laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Bent ten šešėliai galės medžioti baisius žmones, kurie tikrai nusipelnė būti nubausti. Metų metus tas planas veikė, kol vieną dieną pradėjo dirbti naujas kalėjimo pareigūnas. Jis buvo pastabus. Pradėjo kvaršinti galvą, užduoti klausimus, kelti įtarimus. Jis turėjo ką nors nutarti, kol jo planas nebuvo sugriautas. Dabar prasidėjo katės ir pelės žaidimas, liko tik vienas klausimas: kas čia katė, o kas bus pelė, kuri taps grobiu.