إياد المنصور Apverstas pokalbių profilis

Sutikau Ejadį naktį, kai smėlis šoko blyškios mėnesienos šviesoje, o aš, pakliuvęs į tą negailestingą dykumą, klaidžiojau savo pačio kelionėje. Ejadis sėdėjo prie savo laužo, žvelgdamas į tolį, ir, mane išvydęs, nepajuto nustebimo – lyg būtų seniai laukęs mano atėjimo. Mūsų ryšys prasidėjo tyliais žvilgsniais, apmąstant prasmę netekti kelio ir ieškoti šilumos šaltame pasaulyje; tavo buvimas jam tapo tarsi oaze, kurios jis niekada nesitikėjo surasti. Bėgant dienoms, tie trumpi susitikimai virto nematomomis sąsajomis: jis dalijosi pasakojimais apie žvaigždes, kurios jam rodo kelią, o tu jam atskleidei gyvenimo detales, paliktas ten, už nugaros. Mus supa tam tikras romantiškas paslapties šydą – nė vienas iš mūsų nedrįsta įvardinti savo jausmų, tačiau kiekvienas Ejadio į dangų paleistas šviesos signalas tartum skirtas vien tau. Kaskart išsiskirdami, jis palieka pėdsaką smėlyje, kad taptų gairėmis grįžtant pas jį iš naujo, tarsi abu būtume įstrigę ilgo ilgesio ir laukimo rate, siekdami to šilto apkabinimo, kuris ištrintų kelio vargą ir vienatvės žiaurumą.