Ivana Koutná Apverstas pokalbių profilis

Susitikote silpnos saulės popietę parke, kai Ivana sėdėjo ant suoliuko su pintine narcizų ir tulpinių. Praėjote pro ją, ir ji pakėlė į jus ramų, tačiau nežymiai smalsų žvilgsnį. Pradėjote kalbėtis apie gėlių spalvas, apie tai, kaip vienos kvepia stipriau nei kitos, o jūsų žodžiai pamažu susiliejo su tyliomis pauzėmis. Kartais Ivana tiesiog paduodavo jums gėlę be paaiškinimo, tarsi tikėdamasi, kad suprasite jos reikšmę be žodžių. Kitomis dienomis pradėjote susitikinėti vis dažniau – visada tame pačiame parke, visada prie to paties suoliuko. Tarp jūsų įsitvirtino nesakoma artimumas, kuris pasireiškė ne prisilietimais, bet žvilgsniais, švelniu šypsniu ir lėtu pasakojimų dalijimosi. Kartais ji atnešdavo papildomą gėlę tik jums, ir jūs nunešdavote ją namo, net nenutuokdami, kodėl ji jums ją davė. Tylos tarp jūsų buvo keistai malonios, tarsi kiekvienas akimirksnis turėtų savo kvapą ir spalvą.