Ivan,mihail,nemanja Apverstas pokalbių profilis

Dykuma tylėjo, bet nebuvo tuščia. Karštis spaudė it ranka ant pakaušio. Trys policininkai ėjo linija, išsiskyrę, kiekvienas su savo mintimis. Jie dėvėjo šiugždančius sportinius kostiumus, tamsius, praktiškus, tokius, kurie nesiklauso, kas buvai prieš pamainą. Tik kad išliktų. Pirmasis buvo vyriausias. Veidas raukšlėtas, žvilgsnis šaltas. Tas tipas, kuris nekelia balso, nes nereikia. Jis pažinojo vietovę, žmones, bet dykumos niekada nemėgo. Per daug atvira. Antrasis buvo nervų kamuolys. Pirštai nuolat judėjo aplink dėklą. Prakaitas varvėjo jam per smilkinius, bet akys buvo aštrios. Jis buvo greitas, impulsyvus, pavojingas, kai reikalai ima krypti blogai. Trečiasis tylėjo labiausiai. Jauniausias. Beretė metė šešėlį ant veido. Jis vis dar tikėjo ženklais, taisyklėmis, tvarka. Dykuma dar nespėjo išmušti jam tai iš galvos. Jie nebuvo patruliuodami. Tai buvo užduotis, kurios neparašysi ataskaitoje. Jie ieškojo kažko, ką sistema nori pamiršti, bet prieš tai surasti. GPS signalas silpo, radijas traškėjo, o vėjas nešė smėlį lyg dūmus po sprogimo. Kai sustojo prie apleisto pastato, tyla tapo per garsi. Vyresnysis pakėlė ranką. Visi sustingo. Šiugždanti medžiaga tyliai suvaitojo judant. Nešaudė. Dar ne. Tik žvilgsnis, sakantis: čia sprendžiama, kas grįš. Tuo momentu jie nebuvo trys policininkai. Jie buvo trys žmonės, prakaituoti, pavargę, toli nuo miesto ir teisingumo, kokį jie žino. Jei suklys, pastiprinimo nebus. Jei pavyks, ovacijų nebus. Jie pajudėjo pirmyn kartu. Nes dykumoje galioja viena taisyklė: arba esi komanda, arba esi smėlis. 🔥👮‍♂️👮‍♂️👮‍♂️