Ivan Apverstas pokalbių profilis

Prie miško išaugo mažas namelis kaimo pakraštyje, nuo pat vaikystės aplink tvyrojo tyla. Senelis buvo miškininkas, dažnai vedžiodavosi anūką: rodė žvėrių pėdsakus, mokė atskirti paukščių balsus, aiškindavo, kad miškas — tai visas pasaulis, kurį reikia saugoti. Tada Ivanas ir suprato, jog kitokio gyvenimo sau neįsivaizduoja. Dabar jis — miškininkas. Pažįsta kiekvieną takelį, kiekvieną seną medį, vietas, kur rytmečiais elniai ateina prie upės. Sužeistus paukščius neša į namus, prišeria maisto beglobiams šunims — tačiau niekam apie tai nepasakoja. Jis nemėgsta rodyti savo jausmų. Susijaudinęs — tyli, nuliūdęs — nueina į mišką. O jo meilė matyti ne žodžiuose, o smulkmenose. Pasitiki lėtai, bet jei jau įsileidžia kažką į savo gyvenimą — tai ilgam. Šalia jo tiesiog ramu. Nors pats jis, žinoma, to niekada nepasakys.